Šiame straipsnyje norėčiau daugiau pakalbėti apie kitą „žaidėją“ – uždegimą. Papasakosiu, kodėl ir kokie uždegiminiai procesai vyksta mūsų organizme, kodėl jie žalingi ir kaip jie susiję su širdies ir kraujagyslių sistemos sveikata.
Kokios asociacijos jums kyla, kai išgirstate sąvoką „uždegimas“? Kažkada klausiau to paties klausimo grupės žmonių gyvai, ir atsakymai buvo tokie: gerklės, ausų, plaučių uždegimas, įvairių žaizdų uždegiminiai procesai; kažkas paminėjo skrandžio uždegimą, ir pan. Visus šiuos uždegimus mes galime jausti, patirti. Tačiau ar visi žino, kad sąnarių, raiščių skausmas yra ne kas kita, kaip uždegiminis procesas? Ar kas nors girdėjo apie KRAUJAGYSLIŲ UŽDEGIMĄ?
Bet pradėkime nuo sąvokos. Kas apskritai yra uždegimas ir kodėl jis vyksta? Neretai žmonės sutapatina sąvokas „uždegimas“ ir „infekcija“, mano, kad tai praktiškai yra sinonimai. Labai svarbu išsiaiškinti šį nesusipratimą. Infekcija yra procesas, kurį sukėlė mūsų organizme įvairūs priešiški, svetimi organizmai – bakterijos, virusai, grybeliai, pirmuonys ir t.t. Trumpai tariant, infekcijos – mūsų priešai. Tačiau uždegimą SUKELIA PATS MŪSŲ ORGANIZMAS! Taip, taip, tai jo paties darbas, nukreiptas kaip tik į susidorojimą su infekcija.
Pasak šiuolaikinio mokslo, uždegimas – tai sudėtinga organizmo reakcija į žalingus veiksnius, pasireiškianti audinių ir kraujagyslių funkciniais bei struktūriniais pakitimais. Tai organizmo būdas kovoti su virusais, bakterijomis ir kitokiais priešais, arba atsakas į pažeidimus – sumušimą, nušalimą ir pan. Yra penki pagrindiniai uždegimo požymiai: karštis, paraudimas, patinimas, skausmas ir funkcijos sutrikimas. Visus juos sukuria įvairių mūsų organizmo ląstelių, medžiagų ir mechanizmų atidirb ta sistema.
Tad reikia suprasti, kad uždegimas yra mūsų sąjungininkas, ne priešas. Bent jau tam jis buvo sukurtas. Tačiau deja, ne visada. Itin staigiai pasikeitusios gyvenimo sąlygos sukėlė mums naujų sveikatos iššūkių, ir mūsų organizmai nespėjo prisitaikyti ir persitvarkyti. Ilgus tūkstantmečius pagrindiniai žmonių sveikatos iššūkiai būdavo infekcijos, ir organizmai išmoko itin aršiai pulti užpuolikus, kovoti ir išgyventi. Tačiau dabar sąlygos pasikeitė, dauguma infekcijų valdoma nesunkiai, ir tokio aršaus imuniteto, nuolat sukeliančio uždegimus, nebereikia. Tiksliau, jo reikia, kai mus užpuola gripas, tokie uždegimai sveikintini ir jie nekenkia. Tačiau atsiranda nauja rūšis – lėtiniai uždegimai, kurie mus alina ir praktiškai ardo visas organizmo sistemas.
Taigi, uždegimai skirstomi į ūmius ir lėtinius (arba chroninius). Ūmūs uždegimai yra svarbi imuninės sistemos ir natūralaus gijimo proceso dalis. Jie paprastai pasibaigia per keletą dienų, kai žaizda ar kitas pažeidimas yra išgydomas ir organizmas grįžta į normalią būklę. Dažniausiai jie praeina be pasekmių. Kartais lieka neatstatomų organų ir audinių pažeidimų (pvz. randai), bet tai įvyksta nedažnai.
Kai uždegimas tampa nekontroliuojamas ir jo priežastis ilgai išlieka nepašalinta, ši reakcija organizmui pasidaro pavojinga – ūmus uždegimas virsta lėtiniu. Užsitęsęs lėtinis uždegimas sukelia įvairias ligas. Sergant lėtiniu uždegimu, organizmas pats nepajėgia sustabdyti nuolatos daugėjančių uždegimo procesų – apsauginių organizmo reakcijų tam jau nebepakanka. Lėtinis uždegimas pažeidžia audinius gerokai stipriau nei ūmų procesą sukėlęs veiksnys. Labai svarbu žinoti, kad lėtinis uždegimas per ilgą laiką susilpnina imuninę sistemą ir taip organizmas tampa pažeidžiamas infekcijų bei vėžio (esant vėžiui dažnai stebimi padidėję uždegiminių testų rodikliai). Lėtiniai uždegiminiai procesai padidina ligų, kurios atsiranda dėl uždegimo, išsivystymo riziką: cukrinio diabeto (I tipo), aterosklerozės, išeminės širdies ligos, Alzheimerio ligos, podagros (padidėjęs šlapimo rūgšties kiekis organizmo skysčiuose) ir daugelio kt. ligų. Uždegimas siejamas ir su autoimuninėmis ligomis, alergija. Toliau esanti schema rodo, su kuriomis ligomis tiesiogiai susiję uždegiminiai procesai.
Kokios asociacijos jums kyla, kai išgirstate sąvoką „uždegimas“? Kažkada klausiau to paties klausimo grupės žmonių gyvai, ir atsakymai buvo tokie: gerklės, ausų, plaučių uždegimas, įvairių žaizdų uždegiminiai procesai; kažkas paminėjo skrandžio uždegimą, ir pan. Visus šiuos uždegimus mes galime jausti, patirti. Tačiau ar visi žino, kad sąnarių, raiščių skausmas yra ne kas kita, kaip uždegiminis procesas? Ar kas nors girdėjo apie KRAUJAGYSLIŲ UŽDEGIMĄ?
Bet pradėkime nuo sąvokos. Kas apskritai yra uždegimas ir kodėl jis vyksta? Neretai žmonės sutapatina sąvokas „uždegimas“ ir „infekcija“, mano, kad tai praktiškai yra sinonimai. Labai svarbu išsiaiškinti šį nesusipratimą. Infekcija yra procesas, kurį sukėlė mūsų organizme įvairūs priešiški, svetimi organizmai – bakterijos, virusai, grybeliai, pirmuonys ir t.t. Trumpai tariant, infekcijos – mūsų priešai. Tačiau uždegimą SUKELIA PATS MŪSŲ ORGANIZMAS! Taip, taip, tai jo paties darbas, nukreiptas kaip tik į susidorojimą su infekcija.
Pasak šiuolaikinio mokslo, uždegimas – tai sudėtinga organizmo reakcija į žalingus veiksnius, pasireiškianti audinių ir kraujagyslių funkciniais bei struktūriniais pakitimais. Tai organizmo būdas kovoti su virusais, bakterijomis ir kitokiais priešais, arba atsakas į pažeidimus – sumušimą, nušalimą ir pan. Yra penki pagrindiniai uždegimo požymiai: karštis, paraudimas, patinimas, skausmas ir funkcijos sutrikimas. Visus juos sukuria įvairių mūsų organizmo ląstelių, medžiagų ir mechanizmų atidirb ta sistema.
Tad reikia suprasti, kad uždegimas yra mūsų sąjungininkas, ne priešas. Bent jau tam jis buvo sukurtas. Tačiau deja, ne visada. Itin staigiai pasikeitusios gyvenimo sąlygos sukėlė mums naujų sveikatos iššūkių, ir mūsų organizmai nespėjo prisitaikyti ir persitvarkyti. Ilgus tūkstantmečius pagrindiniai žmonių sveikatos iššūkiai būdavo infekcijos, ir organizmai išmoko itin aršiai pulti užpuolikus, kovoti ir išgyventi. Tačiau dabar sąlygos pasikeitė, dauguma infekcijų valdoma nesunkiai, ir tokio aršaus imuniteto, nuolat sukeliančio uždegimus, nebereikia. Tiksliau, jo reikia, kai mus užpuola gripas, tokie uždegimai sveikintini ir jie nekenkia. Tačiau atsiranda nauja rūšis – lėtiniai uždegimai, kurie mus alina ir praktiškai ardo visas organizmo sistemas.
Taigi, uždegimai skirstomi į ūmius ir lėtinius (arba chroninius). Ūmūs uždegimai yra svarbi imuninės sistemos ir natūralaus gijimo proceso dalis. Jie paprastai pasibaigia per keletą dienų, kai žaizda ar kitas pažeidimas yra išgydomas ir organizmas grįžta į normalią būklę. Dažniausiai jie praeina be pasekmių. Kartais lieka neatstatomų organų ir audinių pažeidimų (pvz. randai), bet tai įvyksta nedažnai.
Kai uždegimas tampa nekontroliuojamas ir jo priežastis ilgai išlieka nepašalinta, ši reakcija organizmui pasidaro pavojinga – ūmus uždegimas virsta lėtiniu. Užsitęsęs lėtinis uždegimas sukelia įvairias ligas. Sergant lėtiniu uždegimu, organizmas pats nepajėgia sustabdyti nuolatos daugėjančių uždegimo procesų – apsauginių organizmo reakcijų tam jau nebepakanka. Lėtinis uždegimas pažeidžia audinius gerokai stipriau nei ūmų procesą sukėlęs veiksnys. Labai svarbu žinoti, kad lėtinis uždegimas per ilgą laiką susilpnina imuninę sistemą ir taip organizmas tampa pažeidžiamas infekcijų bei vėžio (esant vėžiui dažnai stebimi padidėję uždegiminių testų rodikliai). Lėtiniai uždegiminiai procesai padidina ligų, kurios atsiranda dėl uždegimo, išsivystymo riziką: cukrinio diabeto (I tipo), aterosklerozės, išeminės širdies ligos, Alzheimerio ligos, podagros (padidėjęs šlapimo rūgšties kiekis organizmo skysčiuose) ir daugelio kt. ligų. Uždegimas siejamas ir su autoimuninėmis ligomis, alergija. Toliau esanti schema rodo, su kuriomis ligomis tiesiogiai susiję uždegiminiai procesai.
Situacija rimta. Tačiau šiame straipsnyje paliesiu tik procesus, susijusius su širdies ir kraujagyslių ligomis.
Taigi, nemažai žmonių kenčia nuo lėtinių uždegimų, apie kuriuos net nenutuokia. Pvz., labai svarbus yra lėtinis kraujagyslių uždegimas. Apie jį nežinome ir jis mums visiškai netrukdo gyventi. Bet jeigu jis yra, kyla rimtas pavojus susirgti širdies ligomis. Kodėl? Prisimenate, kaip atrodo įpjautas pirštas, kuris gyjant skauda, parausta, patinsta? Kokie jautrūs ir nesveiki jo audiniai? Taip yra ir su kraujagyslių sienelėmis. Žinoma, ten uždegimas silpnesnis, bet jis vis tiek yra (be to, kraujagyslių ilgio užtektų pusantro karto apjuosti Žemę, taigi įsivaizduokite, kaip alinamas organizmas!). Ir jeigu pvz. kraujagyslės iš prigimties trapesnės (ar jums vaikystėje bėgdavo kraujas iš nosies? Tai ne „šiaip, išaugama“, bet kraujagyslių sienelių trapumo požymis) arba mažiau elastingos (su amžiumi tai neišvengiamai vyksta, nes kolageno gamyba (dėl kurio kūdikių oda tokia minkšta ir elastinga) su amžiumi lėtėja ir ne tik mūsų oda, bet ir kraujagyslės praranda elastingumą, ir labai nesunkiai, veikiant uždegimui, jose atsiranda įtrūkių, nelygumų, nusibrozdinimų. Ir prie tokių vietų nesunkiai prilimpa cholesterolio molekulės. Štai čia ir yra ta silpnoji grandis, kur prasideda „cholesterolio plokštelių“ augimas. Būtinos dvi sąlygos – turi būti paties perteklinio cholesterolio (MTL ir trigliceridų) bei turi būti kraujagyslių uždegimas (kurio mes nejaučiame). (Tiesa, dar labai prisideda oksidaciniai procesai, bet jiems bus skirtas atskiras įrašas). Beje, ar žinote, kodėl veiksmingi statinai (žinomi vaistai, mažinantys cholesterolį)? Jie ne tik stabdo MTL gamybą, bet ir gydo lėtinį uždegimą. Taip sumažėja rizika susirgti širdies ligomis, tačiau deja, labai žalojamos kepenys bei kiti organai.
Taigi, dabar aprašysiu supaprastintą kraupųjį algoritmą, kuriuo vyksta nuolatiniai žalingi procesai mūsų organizme, jeigu mes laiku neužkertame tam kelio.
Pirmiausia, kaip jau minėjau, nemažai žmonių kenčia nuo lėtinio kraujagyslių uždegimo, apie kurį nė nenutuokia.
Sekanti bėda ta, kad tas perteklinis cholesterolis, kuris plaukioja mūsų kraujyje, gal ir pasišalintų, nepadaręs bėdos, bet organizme jis sureaguoja su gliukoze arba oksiduojasi ir dėl to pasikeičia jo forma.
Pasikeitusį cholesterolį mūsų superaktyvi imuninė sistema (juk tūkstantmečiais pagrindinė mirčių priežastis buvo infekcijos, ir organizmas išmoko supergreitai ir aršiai su jomis kovoti) puola jį kaip didžiausią priešą. Po tam tikrų organizmo reakcijų padaugėja imuninių ląstelių makrofagų, kurios labai „ėdrios“. Jos tiesiog praryja tas pasikeitusias cholesterolio molekules, kad pašalintų „priešus“ iš kraujotakos. Ir jos tikrai gali suvalgyti daug. Galiausiai persipildžiusios jos pavirsta vadinamomis „putų ląstelėmis“, nes savo firma tampa panašios į putas.
Toliau, vėlgi padedant uždegimui, tos putų ląstelės prilimpa prie kraujagyslių (pvz. įtrūkių vietoje), ir nuosekliai toliau „padedant“ uždegimui kraujagyslės sienelės aptraukia tas putų ląsteles ir kraujagyslės spindis sumažėja. Tai būtų nieko labai baisaus, nes dažniausiai tai būna minkštos, elastingos, neapkalkėjusios apnašos, kurios netgi netrukdo kraujotakai. Bet iš tikrųjų tai yra didelė grėsmė. Specialūs aparatai, kurie sugeba nustatyti apkalkėjusias aterosklerotines kraujagysles, šių minkštų apnašų nemato, o jų turime dauguma. Buvo daromi kare žuvusių jaunų vyrų skrodimai, ir tokių minkštų apnašų turėjo nemažai 20-mečių... Jų randama net pas vaikus!
Kuo mums tai pavojinga? Ir vėlgi, vykstant uždegiminiams procesams, minkštosios apnašos gali pratrūkti ir visas tas turinys, kurį priedo organizmas bandys sulipinti į didelius gumulus, staiga, akimirksniu virsta trombu, kuris gali užstrigti bet kur ir sukelti širdies infarktą arba smegenų insultą.
Taigi, nemažai žmonių kenčia nuo lėtinių uždegimų, apie kuriuos net nenutuokia. Pvz., labai svarbus yra lėtinis kraujagyslių uždegimas. Apie jį nežinome ir jis mums visiškai netrukdo gyventi. Bet jeigu jis yra, kyla rimtas pavojus susirgti širdies ligomis. Kodėl? Prisimenate, kaip atrodo įpjautas pirštas, kuris gyjant skauda, parausta, patinsta? Kokie jautrūs ir nesveiki jo audiniai? Taip yra ir su kraujagyslių sienelėmis. Žinoma, ten uždegimas silpnesnis, bet jis vis tiek yra (be to, kraujagyslių ilgio užtektų pusantro karto apjuosti Žemę, taigi įsivaizduokite, kaip alinamas organizmas!). Ir jeigu pvz. kraujagyslės iš prigimties trapesnės (ar jums vaikystėje bėgdavo kraujas iš nosies? Tai ne „šiaip, išaugama“, bet kraujagyslių sienelių trapumo požymis) arba mažiau elastingos (su amžiumi tai neišvengiamai vyksta, nes kolageno gamyba (dėl kurio kūdikių oda tokia minkšta ir elastinga) su amžiumi lėtėja ir ne tik mūsų oda, bet ir kraujagyslės praranda elastingumą, ir labai nesunkiai, veikiant uždegimui, jose atsiranda įtrūkių, nelygumų, nusibrozdinimų. Ir prie tokių vietų nesunkiai prilimpa cholesterolio molekulės. Štai čia ir yra ta silpnoji grandis, kur prasideda „cholesterolio plokštelių“ augimas. Būtinos dvi sąlygos – turi būti paties perteklinio cholesterolio (MTL ir trigliceridų) bei turi būti kraujagyslių uždegimas (kurio mes nejaučiame). (Tiesa, dar labai prisideda oksidaciniai procesai, bet jiems bus skirtas atskiras įrašas). Beje, ar žinote, kodėl veiksmingi statinai (žinomi vaistai, mažinantys cholesterolį)? Jie ne tik stabdo MTL gamybą, bet ir gydo lėtinį uždegimą. Taip sumažėja rizika susirgti širdies ligomis, tačiau deja, labai žalojamos kepenys bei kiti organai.
Taigi, dabar aprašysiu supaprastintą kraupųjį algoritmą, kuriuo vyksta nuolatiniai žalingi procesai mūsų organizme, jeigu mes laiku neužkertame tam kelio.
Pirmiausia, kaip jau minėjau, nemažai žmonių kenčia nuo lėtinio kraujagyslių uždegimo, apie kurį nė nenutuokia.
Sekanti bėda ta, kad tas perteklinis cholesterolis, kuris plaukioja mūsų kraujyje, gal ir pasišalintų, nepadaręs bėdos, bet organizme jis sureaguoja su gliukoze arba oksiduojasi ir dėl to pasikeičia jo forma.
Pasikeitusį cholesterolį mūsų superaktyvi imuninė sistema (juk tūkstantmečiais pagrindinė mirčių priežastis buvo infekcijos, ir organizmas išmoko supergreitai ir aršiai su jomis kovoti) puola jį kaip didžiausią priešą. Po tam tikrų organizmo reakcijų padaugėja imuninių ląstelių makrofagų, kurios labai „ėdrios“. Jos tiesiog praryja tas pasikeitusias cholesterolio molekules, kad pašalintų „priešus“ iš kraujotakos. Ir jos tikrai gali suvalgyti daug. Galiausiai persipildžiusios jos pavirsta vadinamomis „putų ląstelėmis“, nes savo firma tampa panašios į putas.
Toliau, vėlgi padedant uždegimui, tos putų ląstelės prilimpa prie kraujagyslių (pvz. įtrūkių vietoje), ir nuosekliai toliau „padedant“ uždegimui kraujagyslės sienelės aptraukia tas putų ląsteles ir kraujagyslės spindis sumažėja. Tai būtų nieko labai baisaus, nes dažniausiai tai būna minkštos, elastingos, neapkalkėjusios apnašos, kurios netgi netrukdo kraujotakai. Bet iš tikrųjų tai yra didelė grėsmė. Specialūs aparatai, kurie sugeba nustatyti apkalkėjusias aterosklerotines kraujagysles, šių minkštų apnašų nemato, o jų turime dauguma. Buvo daromi kare žuvusių jaunų vyrų skrodimai, ir tokių minkštų apnašų turėjo nemažai 20-mečių... Jų randama net pas vaikus!
Kuo mums tai pavojinga? Ir vėlgi, vykstant uždegiminiams procesams, minkštosios apnašos gali pratrūkti ir visas tas turinys, kurį priedo organizmas bandys sulipinti į didelius gumulus, staiga, akimirksniu virsta trombu, kuris gali užstrigti bet kur ir sukelti širdies infarktą arba smegenų insultą.
Žmonės, kurie tai patiria, dar vos prieš akimirką buvo visiškai sveiki, jų kraujagyslėse nebuvo apkalkėjusių apnašų, jie puikiai jautėsi. Toliau aš papasakosiu, kaip galima išvengti tokio liūdno scenarijaus, bet dar noriu atkreipti dėmesį į du žaidėjus, kurie tai pat žaidė šiam žaidime, bet galbūt jų nepastebėjote.
Tikiuosi, man pavyko perteikti, kad labai svarbu saugotis ne tik paties cholesterolio ir jo kiekio, bet ir kontroliuoti uždegiminius procesus organizme. Iš tikro, jeigu jų nebūtų, cholesterolis negalėtų padaryti tiek žalos. Sekančiame skyriuje bandysiu papasakoti, kodėl ir dėl ko vyksta uždegiminiai procesai organizme bei kaip sau padėti to išvengti.
Tikiuosi, man pavyko perteikti, kad labai svarbu saugotis ne tik paties cholesterolio ir jo kiekio, bet ir kontroliuoti uždegiminius procesus organizme. Iš tikro, jeigu jų nebūtų, cholesterolis negalėtų padaryti tiek žalos. Sekančiame skyriuje bandysiu papasakoti, kodėl ir dėl ko vyksta uždegiminiai procesai organizme bei kaip sau padėti to išvengti.